Gyvenimas ne plunksna – meile rašytas...

2014 03 19

Rasa Griškevičienė

   „Tu pažvelk į akis - / Aš kalbėsiu eilėm, / O jos tau pasakys / Tai, kas rūpi abiem. / Mano žodžių lietus / Tavo sielą nuplaus, / „Ar grąžinsi metus?“- / Netikėtai paklaus... / Prisiglausiu arčiau - /Meilės balsas kuždės: / „Metai bėga, tačiau / Nepaliečia širdies...“

Šie pedagogės, literatės Stasės Nedzinskienės posmai tapo Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje  vykusio literatūrinio-muzikinio vidudienio „Ir žydi delnuose gerumas“ epigrafu. Vidudienio, skirto ukmergiškių Veronikos ir Romualdo Raulinaičių šeimos auksiniam jubiliejui  - 50-mečiui, kurio paminėjimu prasidėjo bibliotekos renginių ciklas, skirtas Šeimos metams.

Buvusi ilgametė pedagogė, technologijų mokytoja,  ir ryšių specialistas, daugiau kaip 50 metų praleidęs pašte, pastatęs Naujosios Akmenės, kur kadaise gyveno, o vėliau – Ukmergės paštą ir abiejuose rajonuose jam vadovavęs. Vakaro metu šiems žmonėms buvo išsakyta daug gražių žodžių, džiaugtasi jų darbais, išaugintais vaikais, jų rūpesčiu ir meile gamtai, žemei, muzikai, grožiui. Buvę Veronikos Raulinaitienės mokiniai ir kolegos iš Dukstynos pagrindinės mokyklos, Jono Basanavičiaus gimnazijos žino ją kaip dainininkę, auksarankę rankdarbių meistrę. Šventės proga surengtoje Veronikos kūrybos parodoje stebino nėrinių raštai, spalvos ir juvelyriškas darbas, su didžiule išmone ir kantrybe senąja kiaušinių dažymo technika išmarginti velykiniai margučiai. Ne viena mokinių karta išsinešė iš mokytojos pamokų įgūdžius ir pomėgį rankdarbiams, o šeimos draugai, atvažiavę į Raulinaičių sodą, su šypsena ir nuostaba teiraujasi, ar nereikia nusiauti batų, nes švara, tvarka ir jaukumu čia dvelkia kiekviena žemės sklypo pėda. Jau 36-tus metus Veronika - Kultūros centro mišraus choro „Vyturys“ narė, dainuojanti šiame kolektyve nuo pirmosios jo įsikūrimo dienos, nuo pirmosios repeticijos. Tokių ištikimų „vyturiukų“ chore liko vos du. Ne mažiau žinomas, ne mažiau populiarus ir Kultūros centro vokalinis moterų duetas, kuriame V. Raulinaitienė dainuoja kartu su šio mažyčio kolektyvo vadove Emilija Butvilavičiene. Tą vakarą joms nuoširdžiai plojo ir renginio dalyviai – dueto programoje skambėjo senos, visų pamėgtos dainos, operų arijos ir pirmą kartą atlikti, šiai šventei paruošti vokaliniai kūriniai.

Metus, prabėgusius mokykloje, Veronikai gražiai priminė pasveikinti atvykę Jono Basanavičiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Valdemaras Minderis, pedagogės Irena Patėjūnienė ir Laimutė Bytautienė su būreliu muzikuojančių gimnazistų, „Šilo“ pagrindinės mokyklos mokytoja Janė Juzėnienė. Šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Gelūnienė, dėkodama už gerumą ir rūpestį mokytojai Verutei, buvusiai savo dukters Justinos klasės auklėtojai,  su šviesia nostalgija prisiminė ir kadaise jos rašytus laiškus tėveliams, pasakojančius apie jų vaikus.

AB Vilniaus paštas Ukmergės pašto viršininkė Angelė Račkauskienė šypsodamasi prisipažino, jog dar dirbdama pavaduotoja,  baigė „Raulinaičio universitetą“, nepamirštamos patirties  drauge su kitais kolegomis įgijusi turistiniuose sąskrydžiuose bei kituose bendruose renginiuose, kurių netrūkdavo linksmame, susigyvenusiame kolektyve. Apie tai  kalbėjo ir kiti pašto darbuotojai, prisiminę gerus buvusio vadovo darbus, jo pastangas padėti žmogui bėdoje, suprasti jį, įvertinti.

Negailėjo gražių žodžių buvusiam savo kolektyvui ir pats Romualdas, o apie kartu su žmona Veronika pabėgusius pusšimtį metų kalbėjo ypač žaismingai. „Jau maniau teks senberniu likti ar į kunigus eiti. Mat vis negalėjau įsimylėti“, - šypsojosi prisimindamas, kaip pagaliau, baigdamas trečiąją dešimtį, jis sutiko Veroniką. Ši irgi prisiminė: į šeimos būstą iš savo viengungiško buto jaunasis sutuoktinis atsivežė lagaminą albumų su merginų nuotraukomis. Paaiškino paprastai: tai vis buvusios jo bičiulės, pažįstamos, draugės. Viena jam virdavo, kita skalbdavo, trečia paskaitas konspektuodavo... Viskas baigėsi 1964-ųjų žiemą, kai vasario 15-ąją Romualdas ir Veronika atšoko vestuves.

Šiandieną didžiausias šios šeimos turtas – dvi dukros, iš to pačio Veprių krašto kilę abu žentai ir trys anūkės. Dar – didžiulė gyvenimiškoji patirtis, laiko išbandyta santuoka, jaukia ir šilta užuovėja artimiesiems tapę namai. Vyriausioji dukra Rasa, baigusi renginių režisūros mokslus, šiandieną panirusi į rajono kultūros gyvenimo problemas: miesto šventės, teatrų ir perkusijos festivaliai , jų rėmėjų paieška, kaimo kultūros namų remontai ir kiti rūpesčiai. Rasa Graužinienė – ne tik Kultūros centro direktorė, ji  ir šmaikštuolė Dėdienytė, kartu su antrąja smagaus dueto nare Agotėle, etnokultūros specialiste Vilma Mulevičiūte-Sabaliauskiene, kviečiamos koncertuoti visoje Lietuvoje: radijo, televizijos laidose, miestų šventėse, kituose renginiuose. Vakaro metu savo nuotaikingą pasirodymą jos skyrė auksiniams jaunavedžiams, įteikdamos jiems specialų šeimyninio universiteto diplomą.

Jaunėlė Raulinaičių dukra Žydra pasirinko visiškai kitokį nei sesuo gyvenimo kelią, regis, tolimą nuo muzikos, poezijos, vaidybos. Kauno technologijos universitete baigusi chemijos studijas, ji toliau mokosi – Mykolo Romerio universitete studijuoja viešąjį administravimą. Tačiau kūryba jai nesvetima. Žydra -   pripažinta šeimos kulinarė, garsėjanti savo firminiais tortais.

Skirtingi ir Raulinaičių anūkių interesai. Eglė – asmeninė trenerė, Agnė – visažistė, Greta, ką tik atšventusi 20-ąjį gimtadienį, Vilniaus universitete studijuoja ekonomiką. 

„Brangiausieji Močiute ir Dieduk, - rašo Greta  auksinių vestuvių proga seneliams skirtame albume. – Visada išlikite tokie svetingi ir rūpestingi, kupini geros nuotaikos ir meilės savo artimiesiems. Esate patys geriausi pasaulyje seneliai! Norėčiau padėkoti už sektas pasakas vėlyvais vakarais, už skambutį telefonu vidury savaitės, už puikų metą prie jūros, už gražias ir neprilygstančias vasaras vaikystėje, už labai skanų maistą, už nervinimąsi mano egzaminų sesijos metu, už visas šventes, kurios buvo praleistos kartu. Auksinių vestuvių proga norėčiau palinkėti santarvės ir pagarbos tarpusavio santykiuose, labai daug naujų kelionių, naujų pomėgių, naujų istorijų, kurias su šypsena pasakotumėt mums, daug nuotykių ir atradimų“.

Tą vakarą jubiliejų švenčiančią šeimą sveikino didžiulis būrys įvairių įstaigų, visuomeninių organizacijų, meno saviveiklos kolektyvų atstovų, bičiuliai, kaimynai, jaunystės draugai. Jaukiai švytėjo salėje uždegtos penkios šeimos židinio žvakės, simbolizuojančios penkis  nelengvų, bet šviesių, prasmingų, mylinčių metų dešimtmečius.

Melanijos Širvienės nuotraukos.