„Pamatyti Dali mūsų Klaipėdėlėje – tai stebuklas...“

2014 03 17

Rasa Griškevičienė

      Taip menotyrininkas Petras Šmitas apibūdino Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidarytą vieno garsiausių XX a. ispanų kūrėjų – tapytojo, grafiko, režisieriaus, dizainerio, rašytojo, architekto Salvadoro Dali kūrybos parodą „Materialusis siurrealizmas“. Pažiūrėti šio stebuklo į pajūrį  buvo išvykusi ir grupė Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojų.

 

Pirmą kartą Lietuvoje pristatomos, iš privačių kolekcijų Prancūzijoje surinktos parodos ekspozicijoje – apie 100 S. Dali darbų: litografija, keramika, skulptūra, juvelyrika, medaliai, pašto ženklai, vyno etiketės. Parodoje eksponuojamas Dantės Aligjierio poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklas, sukurtas Italijos vyriausybės užsakymu, litografijų (grafikos darbų ant akmens) ciklas „Dvylika apaštalų, arba Apskritojo stalo riteriai“, Pedro Antonijaus de Alarkono apysakos „Trikampė skrybėlė“ ir to paties pavadinimo baleto iliustracijos, iškiliausios Renesanso laikotarpio figūros, italų skulptoriaus, juvelyro ir rašytojo Benvenuto Čelinio autobiografijos iliustracijos, ilgametei S. Dali sielos draugei – prancūzų dainininkei, aktorei, dailininkei Armandai Lir dedikuota litografija.

   S. Dali (pilnas vardas ir pavardė Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas) pats save laikė genijumi, visapusišku menininku, netaikydamas sau jokių kūrybos rėmų. Jis ne tik tapė, bet kūrė ir skulptūras, prisidėdavo prie kino filmų kūrimo, paliko savo įnašą teatro, mados, fotografijos pasaulyje. Vadino save tikruoju siurrealistu, gyvenančiu sapnų, vizijų, haliucinacijų pasaulyje, kuriame daiktai ir žmonės susilieja, keičiasi vietomis, todėl „katinas kartais gali būti ir mūsų teta, o mūsų sodas – taip pat ir Afrika“. Salvadoro vardą išvertus iš ispanų kalbos reiškia išgelbėtoją tad jis save ir laikė siurrealizmo, dailės ir apskritai meno išgelbėtoju. „ Aš esu ne siurrealistas, aš – siurrealizmas“, - sakė jis.

    Studijuodamas Madrido vaizduojamojo meno akademijoje, S. Dali traukė visų dėmesį kaip keistuolis ir puošeiva. Nešiojo ilgus plaukus, ilgą paltą, 19 a. anglų estetų bridžus, užsiaugino ilgus riestus ūsus, kurie tapo jo ikona visą likusį gyvenimą.

   Menininkas teigė, jog kaip rašytojas jis talentingesnis nei tapytojas ir tuo naudodamasis tyčiojosi iš jį supančio ydingo pasaulio. Ryškus to pavyzdys – S. Dali kūrinys – „Traktatas apie bezdėjimą“. Nusibezdėjimai čia skirstomi į paprastus ir sudėtinius. S. Dali pirdalus skirsto pagal įvairiausius kriterijus ir įvairiausius požymius, pvz., į muzikalius ir nemuzikalius, nebylius ir garsius, šlapius ir sausus, į tokius, kurie išeina vienu ypu, ir tokius, kurie paleidžiami salve...

   1929 metais S. Dali susipažino su būsimąja savo žmona, rusų imigrante Galina Djakonova (Gala, kaip ją vadino dar Rusijoje). Ji į Ispaniją atvyko su tuometiniu savo vyru, prancūzų poetu Poliu Eliuaru. Pirmasis 25-mečio Salvadoro susitikimas su 36-mete Gala buvo kaip perkūno trenksmas. S. Dali staiga aistringai ją įsimylėjo ją. Ir ji, apstulbinta jaunojo dailininko, nesusimąstydama liko su juo Ispanijoje. Dailininkas buvo sukrėstas: Galos išvaizda sutapo su paveikslu tos nežinomos rusų mergaitės, kurią jis taip dažnai matydavo sapne, ir su pramanytu „elegantiškos moters“, kurios jis amžinai ieškojo aplinkui, idealu. Ir štai pagaliau sutiko. S. Dali buvo nusispjaut į realybę, jo vaizduotėje viskas jau išsisprendė: nuo šiol Gala priklauso jam vienam. Ji atrodė jaunesnė, nei buvo: lygi oda, maža krūtinė, spyruokliuojanti eisena. S. Dali labai keistai siekė Galos dėmesio. Išvaškuotos ir mėlynai nudažytos savo pažasties rodymas, išsitepliojimas ožkos ekskrementais, galvos puošimas raudona pelargonija – tai buvo jo išskirtinio mąstymo, meilinimosi, meilės išraiškos.