Retos vaizduotės darbštuolis

2014 02 21

Taip vienoje iš savo publikacijų literatūros tyrinėtojas Jonas Linkevičius pavadino rašytoją, prozininką, žurnalistą Vytautą Misevičių. Taip pavadinta ir dokumentų paroda, atidaryta Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje.

Vasario 12 dieną V.Misevičiui būtų sukakę 90 metų. Tačiau jau praėjo du dešimtmečiai, kai, anot kritiko, rašytojas „išėjo už lemtingos ribos ir liko Rasų kapinių kalnelyje“.

Parodos lankytojai šypteli išvydę vieną populiariausių vaikams skirtų knygų – „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, su kuria užaugo ne viena skaitytojų karta. Netrunki įsitikinti, jog rašytojo kūrybinis palikimas itin gausus – išleista daugiau kaip 30 knygų. Literatūros tyrėjų teigimu, svarbiausia šio palikimo dalis yra istorinė nuotykių proza, būtent šis autorius bene labiausiai prisidėjo prie minėtojo žanro išpopuliarinimo. Tai apysakos bei romanai „Karalienės Barboros juokdarys“, „Čičinskas“, „Kryžiuočio kapas“,  „Meškų akademija“, „Jaunasis pagonis“, „Paskendęs uostas“. Skaitant bet kurį V.Misevičiaus istorinės tematikos kūrinį, stebina kruopščiai surinkta istorinė medžiaga, knygos pabaigoje pateikiami išsamūs paaiškinimai, kuriuos autorius vadino mozaika, surasta liaudyje, įvairiose publikacijose, archyvuose ir mokslo darbuose.

Ypač žavi nepaprastai graži – lengva, įtaigi, gyva – rašytojo kūrinių kalba. Vaizdingi posakiai, šmaikštūs, gyvi dialogai, kuriuose netrūksta sąmojo, puikiai naudojamasi liaudies kalbos turtais. Daug senosios kalbos žodžių ir jų formų: kanopinti (joti), kunigas (kunigaikštis), jūrių graibštų laivės (jūrų plėšikų laivai), žuvėdai (švedai), marės (marios) ir kt. Ne mažiau romantiškai skamba ir senoviški veikėjų vardai: Drėvernė, Vėgėlė, Šapalas, Pakeltis, Kikutis, Girjotas ir pan.

„Praeitis – labai keista substancija, - teigė V.Misevičius. – Ji ir trumpa, ir begalinė. Kažkada atsitikę nuotykiai, įvykiai kaip obuolinis pyragas sluoksniais nugula žmonijos atminties dugnan. Bet kartas nuo karto, rašytojo vaizduotės pakelti, vėl atgyja veidai, poelgiai, seni vaizdai. Juos imi jausti čia skausmingai, čia džiaugsmingai; kartais tai būna tik liūdnai ironiška šypsena praeičiai lyg matuoklei, kuria galima palyginti nūdieną“. Rašytojas prisipažįsta savo kūryboje nesiekęs perteikti įvykių su pedantišku istoriniu tikslumu, kur kas svarbiau jam buvę išlaikyti anų laikų koloritą ir įvykių raidą, remtis elementariu dėsniu: smerkti blogį, kelti gėrį...

Vartydami parodoje eksponuojamas V.Misevičiaus knygas, ne vienos kartos skaitytojai prisimins savo mokyklinius metus ar jaunystę. Vieniems su ja siejasi rašytojo apybraižos „Vienuolyno požemio vaiduokliai“, „Gyvosios legendos“, „Žvaigždės gęsta auštant“, kitiems  - humoreskų rinkiniai „Linksmieji Pamažupiai“, „Margos istorijos“,  „Geltonas gaidys“, klajonių romanas „Vaikelio Kukoriaus nutikimai“, dar vaikystėje skaitytos pasakos „Juodojo džentelmeno galas“, „Karaliūnas Gargaliūnas“, kiti populiarūs kūriniai.

“Žengdamas į gyvenimo saulėlydį, prisimindamas savo praeitį, pasiekimus ir klaidas, matau: žmonės, bičiuliai, draugai tikėjo manimi, o aš iš visų jėgų stengiausi (nors klysti žmogiška) jų neapvilti, pateisinti man gyvenime skirtą žmogaus lemtį...“, - sakė rašytojas.

Vb inform.

Melanijos Širvienės nuotraukos.