Apie rimtus ir nerimtus nuotykius

2014 02 10

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros skaitykloje atidaryta dokumentų paroda „Toks visai (ne)rimtas nuotykių ieškotojas...“, skirta poeto, eseisto, literatūros kritiko, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Navako 50-mečio jubiliejui.


„Kai kas nuotykių ieško svetimuose miestuose ar gyvenimuose, kai kas džiunglėse ar jūrmarių gelmėse, aš – baltame popieriaus lape. Tas lapas – tai magiškas veidrodis, parodantis mane tokį, kokio dar nepažįstu, ir priverčiantis rasti tai, ko dar nesu radęs. O tai ir yra didžiausi nuotykiai...“ – teigia poetas Kęstutis Navakas, vasario 24 dieną minintis savo 50 metų sukaktį.  Pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus būsimasis poetas praleido mūsų rajone, Taujėnuose, todėl, kaip pats prisipažįsta, Ukmergė jam buvo pagrindinis vaikystės didmiestis: „Niujorkas tada man dar nebuvo pastatytas. Čia atvažiuodavau uostyti biskvitinių pyragaičių ir laukti pirmame univermago aukšte niekaip neapsiperkančių namiškių. Dabar viskas, be abejo, pasikeitę. Aš, be abejo, ne“.

Parodoje išvysime pirmuosius K.Navako eilių rinkinius „Krintantis turi sparnus“, „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Atspėtos fleitos“, „Stalo sidabras“, kuriuose, pasak kritikų, vienodai gerai įvaldyta ir klasikinė eilėdara, ir laisvosios eilės, pasaulis jo kūryboje estetizuotas, autorius keliauja po įvairius kultūros klodus. Esė rinkiniuose „Gero gyvenimo kronikos“, „Du lagaminai sniego“ žaismingai kalbama apie literatūrinio ir šiaip gyvenimo nutikimus, knygoje „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ publikuojami literatūriniai pokštai ir parodijos. Kartu su fotografu Gintaru Česoniu išleistas fotografijų ir esė albumas „Sutiktas Kaunas“.

Lorelei – sirena, nuostabia daina viliojanti plaukiančius jūreivius pavojingos Reino upės uolos link, - įkvėpė ne tik vokiečių klasiką Heinrichą Heinę, bet ir Kęstutį Navaką. Šiuo vardu pavadintas unikalus forma ir turiniu praėjusiais metais pasirodęs laiškų, eilėraščių ir poetinių vertimų rinkinys, kurio vizualų pavidalą – voko formos įdėklą sukūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Šiame rinkinyje Nacionalinės premijos laureatas  toliau plėtoja retą mūsų raštijoje meilės epistolikos žanrą, paįvairindamas teksto audinį geriausiais savo meilės lyrikos pavyzdžiais ir klasikų vertimais, pasiekdamas įspūdingo daugiabalsiškumo. Pasak rašytojos Giedros Radvilavičiūtės, „Lorelei“ – yra „laiškai ir apie literatūrą, ir tik labai pagiringas paštininkas juos gali įmesti į konkrečios, kad ir mylinčios moters pašto dėžutę“.

Argi nenorėtumėte, būdama moterimi, gauti štai tokio meilės laiško? „Man patinka, kai apsirinki, supainioji žmones, žodžius, medžius, Shubertą su Schumannu, ranką su koja, raganosį su begemotu, patinka, kai nesugebi pagaminti valgio, kai prisvilini puodus, išsidraskai sagas, sulaužai akinius, pameti žirklutes, pamiršti pinkodus, nepataikai į kėglį, nemoki plaukti, dainuoti, skraidyti ir kai nežinai, kad dukart du – šeši. Dar patiktų, jei abu eitume į mišką, berdami trupinius sau į pėdsakus, ten rinktume kokias nors kreivabūdes, kedrų riešutus, pataisus ar dar ką tik ten rastume, abu silpni kaip dievai, kaip voratinkliai, eitume i rinktume tą kažką, kol atbėgtų miško žvėrys – kiškiai, barsukai, meškos, vilkai, drambliai ir zebrai, kas tik nori – ir mus sudraskytų. Štai kur tikrasis smagumas. Nesakyk, kad apie tai nesvajoji“.