Pasklido šviesa iš Tolminkiemio...

2014 02 01

Rasa Griškevičienė

- Čistyje Prudy! - Tolminkiemis! - Višniovka! - Lazdynėliai! - Nesterov! - Stalupėnai! - Matrosovo! - Gilija! - Ignotovo! – Gaištautai!

Taip simboliškai Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusio literatūrinio-muzikinio vidudienio „Elegija K. Donelaičiui“ metu ginčijosi rusų kareivis su lietuvių kalba, prabilusia iš Prūsijos kapo, norėdamas įrodyti, jog nebėra šiame krašte senųjų lietuviškų miestelių pavadinimų – Aulavėnų, Bredūnų, Didlaukių, Papelkių, Gerdavos... Vietoj jų bus Kalinovka, Jagodnojė, Telmanovo, Vysokojė, Železnodorožnyj...

Tačiau ir šiandieną iš Tolminkiemio bažnyčios sklindanti šviesa liudija lietuvybę ir lietuvišką dvasią, o         K. Donelaičio vardas, pasak Justino Marcinkevičiaus, skamba kaip varpas. Do-ne-lai-tis! Lietuvių klasikui antrina žymus vokiečių etnografas, Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas Tecneris, pripažindamas: „Tarsi žvaigždė tu, Donelaiti, iškilai. / Gimtosios žemės-Lietuvos tu, pranaše ir apreiškėjau. / Ir būdamas tik žemdirbio kilmės, tapai / Karalium-poetu ir purpuriniu spindesiu mums sužerėjai!“

Simboliška, kad pirmasis literatūrinis-muzikinis kūrinys šiais metais Viešojoje bibliotekoje buvo skirtas Kristijono Donelaičio metams, minint lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ autoriaus, 300-ąsias gimimo metines. Biblioteka jį surengė kartu su sambūriu „Prie židinio“. Jo vadovė Zuzana Stunžėnienė ne tik skaitė paskaitą apie poeto asmenybę, bet ir režisavo mažytį spektakliuką „Metų“ temomis, kuriame vaidino šio sambūrio dramos būrelio atlikėjai.

Kartu su „vėžlybomis gaspadinėmis“ Aldona Vilkeliene, Emilija Vitkevičiene, Aldona Surviliene, kartu su „būrais“ Julijonu Gudparakiu, Juozu Stunžėnu, Mečislovu Grigucevičiumi ir, žinoma Slunkiumi, kurį vaidino Juozas Vilys, žiūrovai kartu dalyvavo Krizo dukters vestuvėse, šaipėsi iš apsirijėlio ir girtuoklio Dočio, negailėjo rūstaus žodžio ponams, išsakė širdingus poeto atodūsius dėl nykstančios lietuvių kalbos ir tautos tradicijų. Žiūrovai negailėjo nuoširdžių plojimų atlikėjams už išraiškingą vaidybą, muzikavimą, dainas ir vaišes - lašinukus su „cibuliais“, virtas pupas ir gardų midų iš molinio uzbono. Scenoje sėkmingai „vaidino“ ir linų verpimo ratelis, kuriuo prieš 150 metų verpė Lietuvos prezidento Kazio Griniaus mama. Ši istorinė relikvija - giminės palikimas - kadaise atkeliavusi iš Darbėnų parapijos, dabar pagarbiai įkurdinta „Slunkiaus“, žinomo kolekcininko ir vyndario Juozo Vilio namuose.

Kartu su ukmergiškiais K.Donelaičio 300-ąjį gimtadienį bibliotekoje tą dieną šventė ir į svečius atvykęs Kauno kamerinis choras „Židinys“, vadovaujamas Prano Jurkonio. Dar šventės pradžioje maestro uždegė tris žvakes – po vieną kiekvienam iškiliojo klasiko šlovės šimtmečiui. Skambėjo dainos Maironio, Vydūno, Strazdelio ir kitų autorių žodžiais, choro atlikėjų skaitomos ištraukos iš K.Donelaičio kūrybos. Prisiminimais apie mokslo metus Vilkaviškio rajono Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje (tuometinėje vidurinėje mokykloje) dalijosi  renginyje dalyvavęs Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnraščio „Gintaro gimtinė“ redaktorius Vladas Buragas, atvežęs dovanų naujausią šio leidinio numerį.

Bibliotekoje renginio metu veikė dokumentų paroda „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“, kurioje galėjai ne tik susipažinti su įvairių epochų poeto kūrybos leidimais, knygomis apie lietuvių grožinės literatūros pradininką, K.Donelaičio jubiliejui, jo įamžinimui skirtais darbais, renginiais Lietuvoje bei pasaulyje. Parodoje  buvo galima paskaityti originalų „Žodynėlį donelaitiškai“ ir sužinoti, jog poeto laikais žodis antmonas reiškė valstybinių dvarų nuomininką; buksvos buvo kelnės; delmonas – kišenė; edelmonas – bajoras, klapas – bernas, mučė – kepurė; šulcas – seniūnas; šlapjurgis – girtuoklis, o grečnas – didelis...            

Renginys baigėsi simboline bendra malda - nusilenkimu Kristijonui Donelaičiui, visiems drauge tariant: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, ir putodams sniegs visur į nieką pavirto...“


Melanijos Širvienės nuotraukos.