Gamtos, buities ir tarmės spalvos

2019 07 15

„Užėja tokis vienas pažįstamas. Kaip gieru prietelį pasadinau stuoncijoj užu stuola. Sėdim, šnekam ape praeitus čėsus. Raikia gi kuo pamilėt (pavaišint).

Sunešiau un stuola kų tik turėjau: sviestų, sūrį, kumpį, kindziukų, duonų su čestnuokais, da ir babkų, vuokar keptų, kvošelėnų, vinagretų ir tuortų un stuola padėjau. Teip seniai muotėmės! Raikia gi kų tik turi, tų ir duot. Iš mandaguma vis liepiu vuolgit. Imk šio ir to – vuolgik visako. Visakas labai šviežia – tik kų padaryta. Ir kvošelena tik kų suaušus. Vis prašau, liepiu, siūlinu, raginu – vuolgik, visakas gardu ir sveika. A uonas net girdėt nenori. Tik šaukštais kabina tuortų ir suoka: „Muon ir šitas gerai.“

Tai – tik vienas trumpas praeities blyksnis iš ką tik pasirodžiusios antrosios Monikos Kalesnikaitės-Blauzdienės tarmiškai parašytos knygos „Gyvienima vaizdieliai“. 200 egz. tiražu knygą išleido Kaune įsikūrusi leidykla „Naujasis lankas“, spausdino spaustuvė „Morkūnas ir Ko“. Knygoje – kone šimtas vaizdelių iš autorės gyvenimo, vaikystės ir jaunystės prisiminimų, linksmos nuogirdos („Viena boba sakė“), nugirsti pašnekėjimai, juokų kapšelis, atrasti šventi patiešijimai. Pasak knygos sudarytojo Vytauto Česnaičio, tai – autorės minčių, piešinių, koliažų ir supančio pasaulio supratimo kūrybos knygelė. Pirmoji, tarmiškos poezijos „Pa saulas žiedu“, buvo išleista 2016 m. Jos abi kupinos atvirumo, gamtos, buities ir tarmės spalvų, daugybės pažinimo iliustracijų, įsimenamų čia ir dabar, deja, iškeliaujančių laikmečių takais...

Monikutė – taip ją vadina ukmergiškiai literatai ir bičiuliai – gimė Bajorų kaime, Želvos valsčiuje. Jos gimtąjį kaimą supo miškai, kalvos, pievos ir pelkės. Kelias iki Želvos mokyklos buvo ilgas, tad žingsniuodama mergaitė mintyse skaitydavo pasakas, gamtos vaizdelius, miniatiūras, eiles. Pirmąjį eilėraštį sukūrė būdama penktoje klasėje. Vėliau rašymas tapo būtinybe – nusiraminimas, poilsis, paguoda.

„Nebijokite būti žmonėmis, žvelgti gyvenimui į akis, – teigia Monika, sulaukusi 78-erių metų. – Negaliu pakęsti apgaulės ir melo. Pasitikiu Dievu, nes jis padeda išgyventi ir nešti sunkų likimo kryžių“. Visi, pažįstantys Monikutę, žino: moteris gyvena dėl kitų, apie save negalvodama, savęs netausodama.

Polinkis rašyti, dėlioti vaizdelius ir atsakinėti sau į mintyse kilusius klausimus Monikai atėjo iš prigimties. Jai tai labai svarbu, čia jos tvirtybė. Kaip ir tai, jog jos giminaičiai, kilę iš Bajorų kaimo, yra Lietuvos kunigas, žurnalistas, redaktorius, publicistas, teologijos daktaras Pranas Gaidamavičius-Gaida, jo brolis – garsus choro dirigentas Zigmas Gaidamavičius. O mieliausia Monikai – buvimas tarp žolynų ir gėlių žiedų savo daugiabučio namo trečiojo aukšto kambarėlyje, kuriame kalba atsiminimai apie tautodailininkų parodas, iš kurių net 50-yje dalyvavo pati su floristikos darbais, piešiniais, megztais, nertais, siuvinėtais rankdarbiais. Nesuskaičiuojami jos kūrybos šaltiniai pasiskleidę eilėraščiais, pamąstymais, nutikimais, pamokymais, nusistebėjimais dėlionėse iš gyvenimo ir apie jį.

Knygelėje publikuojami ir autorės bei jos dukters, šviesios atminties Loretos Blauzdytės-Kosteckienės, piešiniai, floristikos koliažai, asmeninės fotografijos, portretinės nuotraukos, kurių autorė – ukmergiškė fotomenininkė Nijolė Paškauskienė.

Viešosios bibliotekos informacija.