Šlepetės atšlepsėjo į biblioteką...

2019 07 15

Rasa Griškevičienė

 „Šlepetė“, „Kita šlepetės istorija“, „Šlepetė 3“, „Penktoji šlepetė plius“, „Šeštoji šlepetė. Misija neįmanoma“. Jaunieji skaitytojai puikiai žino, jog tai – vieno populiariausių vaikų rašytojų Vytauto Račicko knygos – nesibaigiančios istorijos apie Zuikos padūkėlio, Jokūbėlio, Mikio, Lukošiuko ir kitų herojų bei jų mokytojų nuotykius. Šio autoriaus knygos dažniausiai linksmos. Net ir tada, kai pasakoja ne itin linksmą, kartais net liūdną istoriją.

V. Račickas prisipažįsta, kad jam labai patinka rašyti apie gerokai pašėlusius vaikus, kuriuos jis vadina teigiamais išdykėliais. Paklaustas, kas jį įkvepia rašyti, autorius atsako: „Vaikų gyvenimas. Ir žinojimas, kad esu labai skaitomas, kad vaikai laukia naujų mano knygų“. Jis nuolat susitikinėja su savo skaitytojais, mokyklose, bibliotekose, vaikų globos namuose. O štai prieš keletą dienų, nešinas trim lagaminais, rašytojas pravėrė Ukmergės viešosios bibliotekos duris. Tuose lagaminuose buvo 170 knygų – aštuoniolika įvairiais metais išleistų autoriaus kūrinių. Kai kurių po 5, kai kurių 10 ar 20 egz. „Nenoriu, kad jos gulėtų mano namų lentynose, tegul vaikai jas skaito“, – šypsodamasis traukė iš lagaminų knygas, jas visas pažymėjęs savo autografu.

Šitoje spalvingoje „lagaminų karalystėje“ – 2010 m. geriausia paaugliams ir jaunimui pripažinta knyga, pelniusi Vaikų literatūros premiją, „Baltos durys“, kurioje autorius įtaigiai atskleidžia dramatišką jaunuolio narkomano žlugimo istoriją. 2014 m. išleistas „Nebaigtas dienoraštis“ tapo jaunimo kultine knyga, atsidūrusi šalia populiariausių užsienio autorių kūrinių. V. Račickas vienas pirmųjų Lietuvoje prabilo savižudybės tema. Tikrais faktais paremta apysaka analizuoja, kas gali pastūmėti jauną žmogų priimti neatšaukiamą gyvenimo sprendimą, pasibaigusį kraštutiniu nevilties aktu – savižudybe. Paaugliai suras ir daugiau jiems skirtų knygų: „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“, apysaką „Vieno pavasario istorija“, apsakymą „Paukšteliui šalta“ bei kitus leidinius.

Nepraranda populiarumo vaikų pamėgtos V. Račicko knygos: apysaka „Zuika dar gyvas“, pelniusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premiją, „Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“, „Stebuklingas portfelis“. Patiems jauniausiems skaitytojams skirta knygelė „Pirmas kartas. Selemuko Ropės meilės istorija“ parašyta „atvirkščiai“ – ją skaityti reikia stovint prieš veidrodį. O tarp pastarųjų metų leidinių – ilgų ir trumpų, storų ir plonų, liūdnų ir linksmų eilėraščių knyga „Natas Muntus – mano draugas“, pasakojimas apie gražią mamos ir sūnaus draugystę „Maminukas“, knyga apie Sibiro tremtinių kasdienybę, Stalino represijų aukų išgyventas istorijas „Svečiuose pas mešką“.

„Kaip Gugis Dzidaras Bugį Badarą nugalėjo“ – viena iš naujausių V. Račicko knygų, pasak jo paties, – pasaka ne pasaka vaikams ir ne vaikams. Pasaka-žaidimas, pasaka-pinklės, pasaka-pokštas. Perskaitę šią nuotaikingą istoriją, vaikai sužinos, ką reikia valgyti, kad sveikas ir stiprus būtum. Ir kaip į Tinginių mokyklą nepakliūti, kaip elgtis, kad išvengtum vizito pas daktarą Nesopą.

„Jo knygos gimsta iš širdies, / Tad prie Račicko pavardės / Visi priprato jau seniai, / Na, o labiausiai – mokiniai. / Jo personažai tokie puikūs! / Be Edvarduko ir be Zuikos, / Be Nippės ir kitų vardų / Gyventi būtų nuobodu. / Rašytojas plačiai keliauja. / Vos tik išleidęs knygą naują, / Pirmiausia jis aplanko tuos, / Kurie jį skaito nuolatos. / O skaito jį jau kelios kartos, / Nes geros knygos šito vertos. / Smalsiausi laukia tęsinių, / Kas kartą vis įdomesnių“, – rašė apie savo kolegą ir bičiulį šviesios atminties vaikų poetė Alma Karosaitė.

Visas V. Račicko dovanotas knygas jaunieji skaitytojai suras Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Virginijos Tylienės ir bibliotekos archyvo nuotraukos.