Ąžuolai išdidžiai saugo mūsų praeitį...

2019 07 12

Rima Vilčinskienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos 
Siesikų kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, visus kvietėme į Lokinės kaimą prie Končių, 1831 m. ir 1863 m. sukilimo dalyvių bei organizatorių, paminklų. Siesikų bendruomenės nariai atvažiavo su dviračiais, atėjo Lokinės kaimo gyventojai. Visus pasitikome su daina.

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Lukinė kaip palivarkas minima jau 1585 m. Iki 1971 metų Lokinės kaimas buvo vadinamas Lukinė. Iki antrojo pasaulinio karo jis priklausė Končių šeimai. XVIII ir XIX amžių sandūroje Končios Lokinėje iš palivarko įrengė sodybą-dvarą. Čia veikė mokyklėlė, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai.

Tai – buvęs dvaras. Savo pasakojimą apie jį renginio metu pradėjau meilės intrigomis apipinta legenda. Pasirodo, garsių didikų šeimoje būta ne vienos legendos. Kadaise Siesikų pilyje gyvenusi kunigaikščio Daumanto žmona buvo įsimylėjusi jauną riterį, su kuriuo susitikinėdavusi prie ežero. Už neištikimybę jaunutė kunigaikštienė buvo žiauriai nubausta – užmūryta viename iš Siesikų pilies bokštų. Žiauriai nubaustas ir riteris: pasak legendos, jis buvo užkapotas. Tačiau kita legenda pasakoja, kad jis buvo pririštas prie medžio miške ir pasmerktas alkaniems lokiams, kurių tais laikais Siesikų žemėse netrūko. Dėl šios istorijos, esą, atsiradęs ir Lokinės pavadinimas.

Siesikų krašto praeitis sudomino visus renginio dalyvius, ypač vaikus. Jie smalsiai klausėsi pasakojimo, kaip1897 m. liepos 8 d., antradienį, Šv. Elžbietos, Sicilijos karalienės, dieną, per pietus, į Lukinę atvažiavo Žemaičių vyskupas sufraganas Antanas Baranauskas. Apie tai savo dienoraštyje rašė dvaro šeimininkas Povilas Končia. Dvare buvo labai didelė ir turtinga biblioteka, kurioje galėjai suskaičiuoti iki 6000 egz. knygų. Daug leidinių buvo išleista lenkų, prancūzų kalbomis, čia galėjai rasti istorinės tematikos knygų, įvairių žurnalų. Bibliotekos turtai rodo dvaro savininkus buvus plačios erudicijos, turtingos dvasinės kultūros. Knygos išleistos 1597 – 1926 metais. 1501 m. išduota krikšto metrika buvo saugoma asmeniniame šeimos archyve. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, biblioteka labai nukentėjo, daug vertingų leidinių buvo išgabenta svetur. Dalis dokumentų atsidūrė Jogailos bibliotekoje Lenkijoje.

Medardas Končia (1808–1899 m.) buvo vedęs Pauliną Bialozorovaitę, jie turėjo tris sūnūs: Pranciškų, vedusį Mariją Monkevičiūtę, Pavlą, vedusį Gabrielę Melžinskaitę, ir Medardą. Susilaukė ir keturių dukterų: Ana ištekėjo už Vladislavo Komaro, Eleonora – už Pranciškaus Kosakovskio, Paulina – už Antano Veisenhofo. Zofija tapo vienuole. Medardas Končia aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo išrinktas vadu. Jis buvo nuolat tardomas, tačiau didesnių bausmių išvengė. Už aktyvią patriotinę veiklą, dalyvavimą sukilimuose 1838 m. buvo suimtas ir 1839 m. ištremtas į Velikij Ustiugą netoli Archangelsko (kitais duomenimis – į Vologdos guberniją). Po kelerių metų apsigyveno Mintaujoje (dabar Jelgava), o vėliau sugrįžo į sugrąžintą Lukinės dvarą. 1858 m. M. Končia išrenkamas Ukmergės apskrities bajorų maršalka. Šias pareigas ėjo iki 1863 m., kol ir vėl nebuvo suimtas (yra išlikę 1863 m. sukilėlių parodymai, kad M. Končia vežiojo sukilėliams į mišką maistą) ir apie metus laikomas Ukmergės bei Vilniaus kalėjimuose, jo dvaras vėl konfiskuojamas. Vėliau dvaras buvo grąžintas M. Končiai, kur jis gyveno iki mirties. Dvaro savininko palaikai ilsisi giminės koplyčioje Siesikų kapinėse.

Liepos 6-ąją iš Lukinės dvaro sklido ne tik knygos šviesa, bet ir daina. Visi kartu paminėjome M. Končios 120-ąsias mirties metines, Vietovardžių metus ir Mindaugo, vienintelio Lietuvos karaliaus, karūnavimo dieną. Bendruomenės pirmininkei Leokadijai Talalienei dėkojame už dovanas. Taip pat esu dėkinga Ukmergės kultūros centro Siesikų skyriaus meno vadovui Pauliui Geišai ir jo žmonai Daliai, kurie visada savo muzika, dainomis papuošia mūsų renginius, bei visiems šventinio sambūrio dalyviams.

Dalios Geišienės nuotraukos.