Vlado Šlaito eilėraščiai, skirti Ukmergei

2015 10 02

Ukmergės panorama

Vladas Šlaitas, daugiau kaip pusšimtį metų praleidęs emigracijoje, ilgėjosi gimtojo krašto, todėl daugelyje savo eilėraščių su nostalgija rašė apie Ukmergę, savo gimtąjį Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Ukmergė jo kūryboje įvardijama kaip            
„... prarasto Rojaus simbolis...“, kaip „nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinė…”, kaip “amžinos atminties skaistusis vaikystės dangus Ukmergės karalystėje”, kaip „ ... patsai gražiausias miestas pasaulyje...“. Viename iš savo laiškų poetas rašė, kad “visame pasaulyje žmonės tie patys, išskyrus, žinoma, ukmergiškius”, šitaip pripažindamas, jog širdimi, o kartu ir poezija, jis liko gimtojoje Ukmergėje, šalia buvusių žmonių, daiktų, gamtos.


Ukmergiškis  dangus

Smulkmenų neprisimenu.
Tik žinau, kad jisai,
ukmergiškis dangus,
buvo tūkstantį kartų platesnis už mano gyvenimą.
Ypač tas ukmergiškis dangus, kuris vasaros naktį
tyliai plaukė virš seno ir snaudžiančio miesto sodo.
Tai jisai, ukmergiškis dangus, šviesią vasaros naktį
man įdėjo širdin didžiai platų aukštaičio mostą.


Apie  eilėraščius  ir  Ukmergę

Ateina laikas,
kai reikės viską palikti:
savo meilės eilėraščius,
kuriuos kartą mylėjau labiau negu meilę moteriai;
melancholišką
rudens vakaro saulę,
kuri buvo visų mano meilės eilėraščių leitmotyvas;
ir tave
mano mielas,
gimtasis
ir tolimas mieste,
su svyruojančiais gluosniais,
su siaurom ir kreivom gatveliūkštėm,
kurios bėga žemyn į pakalnę pavasario saulėje.


Eilėraštis  Ukmergei

Mano vaikystėje
tu man buvai patsai gražiausias miestas pasaulyje,
ir po keturiasdešimties metų
tu man esi patsai gražiausias miestas pasaulyje.
Tai čiurlioniški
ir ilgesingi pavasario debesys plaukia per mano
užsienietišką širdį,
ir dažnai aš taip baisiai tavęs ilgiuosi,
mano tolimas mieste.

Keičiasi metai ir keičiasi mano nuotaika.
Sakalėlis ir Haufo pasakos,
ukmergiškis gaisrinės bokštas
ir miesto sodas Kęstučio aikštėje,
ir dviejų aukštų mūro namai,
kurie neatrodė man žemesni už Čikagos dangoraižius,
kuriuos buvau matęs pradžios mokykloje,
geografijos vadovėlyje.

Keturiasdešimčiai metų praėjus,
buvau apsilankęs Čikagoje.
Taip,
jie labai dideli gremėzdai,
tie Čikagos dangoraižiai,
bet dabar jie man atrodo ne aukštesni
už ukmergiškį gaisrinės bokštą.

Keičiasi metai ir keičiasi nuotoliai,
ir keičiasi ilgio ir nuotolio linijos,
tačiau vienas dalykas taip ir paliko nepasikeitęs,
tai mano
amžinos atminties
skaistusis vaikystės dangus Ukmergės karalystėje.


Ukmergė

Dvidešimt metų nemačiau tavęs. Šiandieną
aš jau daugiau nevadinu tavęs senuoju Ukmergės vardu:
šiandieną
tu man esi Jeruzalė.
Tavo kiekvienas stogas dega ir liepsnoja
mano širdy,
tartum saulėleidžio didžiulis gaisras.
Niekas nestovi vietoj. Viskas keičiasi.
Manau, ir tu esi gerokai pasikeitusi.
<...>


Pusiau padalintas

Esu pusiau padalintas:
gyvenu Londone,
o širdis,
kaip pustelninkė,
nuolat traukia mane su savim Ukmergės karalystėn.
Jeigu šiandieną grįžčiau į Ukmergę,
tai būtų tas pat,
jeigu grįžčiau į mirusių miestą bei kapinyną,
nes visi,
kuriuos kartą mylėjau,
seniai jau dingo,
o jaunųjų nebepažinčiau.


Ukmergė  vasaros  naktį

Ji pasikeisdavo. Nakties metu
jinai man būdavo nakties gražuolė.
Jos visos bėgdavo tolyn
į šviesią vasaros nakties kelionę.

Jos ilgesingi vasaros plaukai
buvo tolygūs gluosnių nuolankumui.
Ir tykiai plaukė vasaros dangum
skaistusis vasaros nakties mėnulis.


Pavasariai  Ukmergėje

Džiaugiuosi gatvėmis,
kurias prisimenu,
džiaugiuosi gimtojo miesto šaligatviais,
kuriuos prisimenu,
džiaugiuosi kiekvienu atskiru
mano gimtojo miesto namu
nes čia praleidau gražiausius savo amžiaus metus.
                                                                   O pavasariai!
Kokie skaistūs ir brangūs pirmieji prisiminimai.


Ukmergė

Dvidešimt metų nemačiau tavęs. Šiandieną
aš jau daugiau nevadinsiu tavęs senuoju Ukmergės vardu:
šiandieną
tu man esi Jeruzalė.
Tavo kiekvienas stogas dega ir liepsnoja
manoj širdy,
tartum saulėleidžio didžiulis gaisras.
Niekas nestovi vietoj. Viskas keičiasi.
Manau, ir tu esi gerokai pasikeitusi.
<...>


Esu paženklintas

Kadangi trisdešimt nesimatymo metų tavęs nepakeitė,
kadangi kiekvieną naktį,
prieš miegą,
tave prisimenu,
kadangi ne vieną naktį tave sapnuoju
(aš kalbu apie Lietuvą,
gi ypatingai kalbu apie Ukmergę ir Žemaitkiemį),
už tai esu paženklintas
Lietuvos dangumi;
už tai ir prieš mirtį,
kur aš bebūčiau,
aš nematysiu nieko, išskyrus šviesų
ir iki ašarų graudų ir mielą lietuvišką dangų,
kuris miega ramiai ir taikingai mano vaikystėje.


Žolės  šešėlis

Ukmergėj,
upeliūkščio pašonėj,
žolė siūbavo.
Vieną kartą,
labai seniai,
ji taikingai siūbavo.
Ir ne vien tik jinai siūbavo,
bet ir šešėlis
jos liemens
(kaip grakštus palydovas) kartu siūbavo –
tas grakštus ir didžiai nelaimingas žolės šešėlis,
kurs paliko širdy užmiršimo dienoms prisiminti.


Atminimų  galerijoj

Šiandieną,
kai mąstau apie Ukmergę,
aš savaime prisimenu
seniai mirusius ir palaidotus miestus.
Ir nors Ukmergė nėr nei mirusi, nei palaidota,
tačiau kiek tai liečia mane,
tai jinai man seniai yra mirusi ir palaidota,
tik jos mielas paveikslas
nuolat supasi mano širdies atminimų galerijoj.


Medinis  tiltas

Seno tilto turėklai!
O,
kaip aš daug šviesių jaunystės atsiminimų esu į jus sudėjęs.
Nėr visame pasaulyje tokios jėgos,
kuri galėtų išgriauti jus mano širdies šventykloje.
Reikia manyti,
kad, trisdešimčiai metų praėjus,
jūsų tikriausiai nebėr Ukmergės upeliūkščio pašonėj,
bet aš kreipiuosi į jus
ir kalbu su jumis,
nes jūs esate mano jaunystės
ir mano jaunatviškos meilės liudininkai.
O!
Ukmergės upeliūkščio
griūvančio tilto turėklai.


Be  partitūros

O, Žemaitkiemio sodžialka!
Su varlių orkestrantais,
kurie grodavo taip, kad drebėdavo visas bažnytkaimis;
kurie grodavo be dirigento ir partitūros,
nusileidus pakalnėn vasaros vakaro saulei.


Relikvijos

Nieko nespėjau pasiimt. Nė saujos
gimtosios žemės.
Tik stiprų kvapą su savim išsinešiau
Aukštaičių juodžemio, kurs kvepia
žolės šaknim,
sliekais.

Ir tuos saulėlydžius,
ir šitą ramų kryžių,
kai saulė leidžiasi Žemaitkiemio bažnytkaimy...
<...>

 
Į pradžią